Šią savaitę vis sukosi situacijos apie žmonių susireikšminimą bei įvairioms situacijoms kuriamus scenarijus. Matyt, tai pakankamai svarbu ir daugybę žmonių vienaip ar kitaip paliečia. Esmė, kaip mes į tai reaguojame ir kokias išvadas sau pasidarome.

Pora išgirstų istorijų sukosi apie vaikų vestuves. Drama vyksta dabar, o šventė vyks gal rugpjūčio mėnesį. Mama labai nusiminusi, pikta, o kraujospūdis šokinėja vien nuo minties apie vaiko vestuves. Skundas prasideda nuo to, kad būsimus uošvius jau pakvietė, nes matė Facebook vaikų sukurtame uždarame Events uždėtą varnelę, kad dalyvaus. Jų, matai, dar niekas nepakvietė! Iš esmės gi net nežino, kad vyks tos vestuvės, bet jau pyksta dėl to!!!! Kas tai? Tragedija! Pasaulio pabaiga! Nespės? Kur nespės? Jeigu jie pirmi būtų Events uždėję varnelę, kad dalyvaus, tai čia būtų kaip ir viskas gerai? Ar kaip? Lenktynės? Konkurencija? Su kuo ir prieš ką? Kas šitoje situacijoje svarbiausias? AŠ? Kas AŠ, kuris AŠ? Žodžiu, katastrofa, bendravimo nuodai. Jei mama verkšlens ir ieškos “tiesos”, ar vaikai su džiaugsmu kvies į savo svarbiausią gyvenimo šventę? Ar iš kaltės jausmo? O kaip ji ir jie norėtų, kad būtų? Skundo tęsinys – kokia nesąmonė vestuves daryti darbo dieną. Mamai rūpestis, o kaip visi suvažiuos, juk negalės, nes darbo diena, reiks iš darbų išsiprašyti ar atostogas imti… Iš kur ji žino, kad taip bus? Girdėta? Kodėl yra kuriamas scenarijus už kitus ir aimanuojama kiekviename žingsnyje? Aimanuoti blogai, bet pradedama tokiu atveju dar primygtinai patarimus, pamokymus dalinti, kurių niekas net neprašo. Va čia būna topinė kulminacija – aš tiek daug atidaviau vaikui, auginau, rūpinausi, nemiegojau naktimis, o jis su manim TAIP elgiasi… Kaip elgiasi? Netenkina mamos norų? O kaip tada yra su jo norais? Kas juos turi tenkinti? Gal sakyčiau patys turime tenkinti SAVO, o ne KITŲ norus ir tolerantiškai bei draugiškai gyventi be kaltinimų ir primetinėjimų. Tikiu, kad šitoje situacijoje mama nusiims “karūną” ir viskas išsispręs brandžiai bei išmintingai.

Kita situacija, kai mama gauna kvietimą į vestuves ir dalis informacijos parašyta lietuviškai, o kita, didžioji dalis angliškai (tam yra priežasčių). Mama pyktelėjo ir šiek tiek pamoralizavo, kad mes va lietuviai ir kaip čia dabar. Kaip seneliai supras tokį kvietimą? Svetimi rūpesčiai! Čia įvyko akibrokštas – aštuoniasdešimtmečiai seneliai nedarė iš to jokios problemos ir Google vertėjo pagalba viską išsivertė. Nutiko kas? Mamos susireikšminimas. Niekam kitam klausimų ir problemų nekilo, išskyrus mamai arba dar kažkam, kuris gal neįvardino garsiai, o tik pats sau pagalvojo. Visa laimė, kad protinga mama ir negadino šioje situacijoje toliau santykių su vaiku ir vestuvių ruošimosi proceso savo pamokymais, kurių vistiek vaikai nesiklauso, nes jie jau dideli ir žino, ko NORI – tai didžiulė laimė! Abi pusės pasijuokė iš šios situacijos ir toliau gyvena SAVO laimingus gyvenimus bei ruošiasi ir laukia nuostabios šventės.

Pateikiau tik porą susireikšminimo pavyzdžių, o jų yra milijonas ir jie bujoja visur. Susireikšminimas – viena iš EGO puokštės sudedamųjų dalių. Susireikšminimas sugroja ir praeities įvykių bei ateities planų scenarijų kūrime. Protas vis „paišo“ ateities scenarijus arba analizuoja, kas jau buvo, kaip galėjo būti ir pan. Ir kas nuo tų analizių pasikeičia? Praeities įvykiai, kur nepasisekė, susimoviau arba negavau ko noriu, ko tikėjausi, kala mus prie sienos su užrašu, koks AŠ kvailys, nemokša, niekam nereikalingas arba AŠ tai būčiau kitaip pasielgęs, padaręs, bet va kiti „privertė“ taip pasielgti, aplinka kalta – AŠ gi viską, ką galėjau dariau (tiesa, pagal iš anksto suprojektuotą scenarijų – netikiu, kad pasiseks, bet gal įvyks stebuklas, kuris neįvyksta, nes irgi nelabai tikiu, kad įvyks). Žodžiu, to, ko nebegali pakeisti dar apipini pykčio, savigraužos ir savęs gailėjimosi tinkleliu. Tinklas supančioja tave ir negali ištrūkti. Taip ir pastringi prie to paties iki sekančio karto. Toliau – ateities projekcija. Mes įtikime savo antgamtiniais gebėjimais numatyti ateitį ir tampame beveik „profesionaliais“ ekstrasensais, nuspėjančiais ateitį, nes iš vakaro nerimastingai sukurtas blogasis scenarijus paraidžiui ir nutinka sekančią dieną arba artimiausioje ateityje. Tada raudame – nu va, sakiau, kad taip bus! Juk sakiau?!  Nujaučiau! AŠ iš anksto žinojau, kad taip bus! O jei tas kažkada sukurtas blogasis scenarijus nutinka kiek vėliau, kai jau būname jį užkasę po daugybe kitų scenarijų, tada verkiame – nu kodėl man taip visada nutinka?! Kodėl man taip nesiseka?! AŠ toks geras (matot, pagirkit mane) ir visada visiems (išskyrus SAVE!!!) linkiu gero…

Peršasi vienintelė išvada, kad niekas kitas kaip mes patys sau prisiverdame neskanios košės. Dėk paskui į ją, ką nori: sviestą, druską, cukrų, apipilk braškių uogiene – niekas košės bjauraus skonio nepagerina. Belieka tą košę be gailesčio išversti į konteinerį ir viską pradėti iš naujo. Iš naujo konstruoti savo požiūrį į save, žmones, elgesį, nutinkančias su mumis situacijas. Susireikšminimą galime paversti į įsiklausymą, meilę ir supratimą kitame lygmenyje. Jeigu meistriškai mokame kurti negatyvius scenarijus, tai gal galime išmokti jų atsisakyti ir kurti esamuoju laiku pozityvius? Tikiu, kad lengviau būtų. Juk smagu būtų, nes pozityvūs scenarijai pildytųsi lygiai taip pat , kaip ir negatyvūs? Tiesa, jei negali pakeisti situacijos, tai keisk požiūrį į ją – auksinė taisyklė, kuri dar nė karto nepavedė!

Ar pasakiau kažką naujo, ko jūs patys nežinote? Ne! Ar kažką darote, kad patvirtinti arba paneigti senokai girdėtas tiesas, nežinau. Judėjimo kryptį renkamės kiekvienas pagal save. Kokiu greičiu ir kaip tiesiai link išsivadavimo nori judėti –  irgi renkiesi pats. Turiu jus nuvilti, nes nėra tokios ligoninės, reabilitacijos centro, SPA, kur pagulėjus 10 -14 dienų, pagytum pats nuo savęs. Receptas – EIKŠ ir tu pats pradėk keistis jau DABAR, nes rytoj laukia nauja diena ir nauji veiksmai! O jeigu jums reikalingi ritualai, tai ant Joninių laužo sudeginkite savo susireikšminimą ir įprotį kurti iš anksto pasmerktus scenarijus. Gal taip lengviau bus pradėti save keisti?