Šiandien būtų galima įsivelti į ilgas diskusijas apie tai, kas yra didžiausias turtas?

Vieniems gali atrodyti, kad žinios. Žinios be praktinio panaudojimo ir lieka plikais faktais. Žinių siekimas turi turėti prasmę. Įgytos žinios ir lieka žiniomis, jei to sieki tik dėl diplomo gavimo, kuris būna įrėmintas bei pakabintas ant sienos – va šiaip sau dėl titulo, laipsnio, antpečių. Žinias efektyviai pritaikyti, panaudoti savo gyvenimo veiklose – pati didžiausia užduotis žmogui. Jei dar pavyksta kažką naujo sukurti – oho, čia jau aukštasis pilotažas, istorija. Mokytis galima ir gal reiktų visą gyvenimą, žinoma, jei yra toks poreikis ir jų pritrūksta tiesiog gyvenant, dirbant, realizuojant save per pomėgius. Smegenų mankšta arba padės išlaikyti šviesų protą, arba nepaisant jo mankštinimo atves link beprotystės, deja…

Kitiems, ypač susidūrusiems su artimųjų arba savo fizinės sveikatos sutrikimais, sveikata. Sveikatos reikšmingumą dar padeda vertinti bėgantys metai. Tik va, visi žino, bet mažai kas kažką konkretaus daro dėl sveikatos tausojimo ir gerinimo, kol gerai jaučiasi. Nesakau, kad paranojiškai reiktų sveikata rūpintis, bet su džiaugsmu, lengvai ir be jokių pasiaukojimų – tai būtinos sąlygos. Kitu atveju įsijungia aukos sindromas ir stresas – pažiūrėkit, kiek daug visko atsisakau! Kai dar pradedama pamokslauti aplinkiniams, kaip jūs galite valgyti pvz. mėsą – atleiskit, bet dar labiau jos užsinoriu. Tačiau ištransliuota sveikos mitybos idėja asmeniniu harmoningu ir džiaugsmingu pavyzdžiu – visai kas kita. Judėjimas ir sportas – lygiai tas pats. Negali būti jokios kančios ir jokių sporto mados tendencijų vaikymosi. Žmogus turi sąmoningai bei klausydamasis savo kūno, širdies pasirinkti kaip ir kiek judėti. Pridžiūvusių prie fotelių ar sofų prieš televizoriaus ekraną net neverta judinti tol, kol jų akutėse nepradės žibėti kedai, hanteliai, dviratis ar bokso kriaušė, kuri būtų pirmu numeriu apspardyta kaip didžiausia kaltininkė. Žinoma, ji čia visiškai nė prie ko, bet kažką vistiek reikia apkaltinti – negi „fotelį ir sofą prieš televizorių“ ar juolab valios, noro bei proto neturėjimą, per kurį ir tapai storas, nerangus, nelaimingas, praradai sveikatą ir niekaip negalėjai pakilti nuo jų.

Tretiems – prabanga, X milijonų banko sąskaitose ir kažkiek dar kojinėje, jei pvz. karas prasidėtų. Turtai suteikia mums komforto, leidžia laisviau jaustis ir nesukti galvos atsistojus prie duonos lentynų. Patenkinti minimalūs poreikiai išlaisvina (jei išlaisvina!) žmogų ir skatina judėti pirmyn, norėti, siekti, kurti daugiau ir prasmingiau. Dažnas tūlas, turėdamas tuos milijonus, arba iš gobšumo pradeda norėti turto daugiau, nes pvz. kaimynas daugiau turi – matyt, vagia. Jų galvose skamba praradimų pateisinimas: „Nori daugiau turėti, turi kažką paaukoti“. Dažniausiai ir paaukoja santykius su šeima, draugais, sveikatą… Praradę arba kiti kiek anksčiau po perspėjamųjų sudrebinimų, sukrėtimų pradeda ieškoti kažko prasmingesnio už materialius dalykus. Pastarieji ieško gyvenimo prasmės, tobulėja dvasiškai. Kartais būna kiek pavėlavę, bet vistiek ieško galimybės pradėti viską iš naujo ir kitaip, prasmingiau.

Santykiai su žmonėmis irgi didžiulis turtas. Darnūs, su meile santykiai dažnam yra iššūkis tiek šeimoje, tiek darbe, tiek visuomenėje. Didžiulis EGO tarsi trumpas sujungimas išmuša visus saugiklius ir nutrūkus elektros tiekimui, sugriauna tai, kas būna jau sukurta. Šeima viena iš arčiausiai esančių, kurioje pasimato tavo branda, gebėjimas priimti kitą, pačiam keistis ir be nuoskaudų prisitaikyti, mylėti. Vieni pastringa ir nebegerina santykių kokybės, kiti pasirenka ilgą, kartais skausmingą tobulėjimo kelią. Laimi antrieji.

Laikas. Laikas nėra niekam pavaldus. Jo yra tiek, kiek yra. Visiems žmonėms para trunka vienodai. Kiekvieno gyvenimo trukmė – individualus dalykas. Žemės suktis lėčiau ar du kartus apie savo ašį niekas neprivers. Jei ir priverstų, vistiek būtų laiko tiek, kiek yra ir būtų kitoks paros laiko matavimo skaičius. Tik tiek.

Mano supratimu, pats didžiausias turtas yra harmonija tarp laiko, sveikatos, santykių su žmonėmis, žinių ir turtų. Laiko turi užtekti viskam:

• dvasiniam augimui ir tobulėjimui, minčių higienai;
• šeimai, artimiesiems ir draugams;
• sveikatai, poilsiui;
• mėgiamam darbui ir atlygiui už jį, materialiems dalykams įsigyti, puoselėti, išlaikyti;
• savęs realizavimui per pomėgius, hobius ir kitas visuomenei naudingas veiklas.

Va čia ir yra XXI amžiaus didžiausias iššūkis žmonijai – harmoningai valdyti savo laiką!

Kai šiek tiek nuklysti nuo harmoningo savo gyvybinių resursų ir laiko naudojimo, visada į kelią sugrąžina mintys: „Kai tu numirsi (kaip ir dzin tau jau būtų, bet čia metafora, ėjimas link išėjimo iš šio pasaulio, gyvenimo kelias), kas norėtum, kad prie tavo karsto susirinktų, stovėtų ir išlydėtų tave?“ arba „Nuvarytus arklius, nušauna!”

Kiekvienas turi laisvę spręsti, kaip gyventi! Nėra kaltų, yra tik mūsų pasirinkimai!