Ar esate pastebėję dažniausiai pasitaikančią pasakų struktūrą? Prasideda pasakojimas apie praeitį “Seniai, seniai…”, tada aprašomi veikėjai, įvykiai, skriaudėjai, gelbėtojai, fizinės kovos (pvz. slibinui nukirto mažiausiai vieną galvą, o maksimaliai, kiek fantazija leidžia, tris, devynias ir pan.), dvasinės, proto kovos, burtai, stebuklai ir išsivadavimas, išgelbėjimas (pvz. princesės, princo, karalystės ir pan.). Pačioje pasakos pabaigoje labai trumpai minima laiminga pabaiga ir kaip gėris nugali viską, apsidovanojama didžiule puota ir dažniausiai neišsiplečiant paminima žodžių frazė “Ilgai ir laimingai!”. Jeigu princas su princese susituokė, tai niekas neaprašo jų vedybinio gyvenimo, kuom jie užsiima, kaip sekasi ir ar tikrai “Ilgai ir laimingai!”. Nieko tame nėra blogo, nes paliekama erdvė kūrybai, fantazijai. Panašu, kad su pasakomis viskas daugmaž gerai, nepaisant žiaurumų, kuriuos dar dabar pamenu. Kaip pavyzdį pateikiu anot pasakos teisingumo, bet pagal mane žiaurumo pamoką: “Laumę raganą pririšo prie žirgo uodegos ir tas bėgo laukais, kol visi jos kauleliai išsibarstė – va dėl ko žiemą spindi sniegas, nes tai laumės kaulai!” Kai žiemą saulėtą dieną sniegas žibėjo, kaip jūs manote, ar vaikas nori eiti į lauką, jei žino, kad ten laumės kaulai žiba? Greičiausiai pagalvotumėte, kad vaikas tingi ar dar kažkaip išsisukinėja, bet tik ne apie vaiko žibančių laumės raganos kaulų baimę. Vaikui po tokios traumos išsigelbėjimas, jei kartu su juo eitumėte. Tada saugu!

Pirma pamoka – pasakas vaikams reiktų labai kruopščiai ir apgalvotai parinkti. Žinoma, kas vaiką iš pasakos gali paveikti neigiamai arba išgąsdinti jį, jūs 100 procentų neatspėsite, bet pabandyti atrinkti kuo pozityvesnį pasakų turinį tikrai verta. Verta dar ir dėl to, kad pasakos atitiktų jūsų vertybes, kurių jūs laikotės ir puoselėjate jas savo vaikuose. Turėdami tam tikrus vertybių pamatus, kiek vėliau vaikai bus pasiruošę priimti ir stipresnį pasakų turinį, kaip ir patį margaspalvį gyvenimą. Yra daug didesnė tikimybė, kad pagal susiformavusias tvirtas vertybes, jie nesiblaškys, negandas priims pozityviau ir ieškos sprendimų. Taip, yra tikimybė, bet jau geriau tikėti 90 procentų, nei kiauru nuliu!

Mums suaugusiems verta išmokti dar vieną pamoką – negyventi praeityje, nepasakoti savo ilgų, skausmingomis patirtimis persismelkusių istorijų, kurios kelia gailestį ir mus paverčia aukomis, ir atvirkščiai nei pasakos struktūroje, kurti ir dalintis dabartimi, kas dabar vyksta, svajoti, kelti tikslus, vizualizuoti juos, imtis veiksmų, t.y. kurti savo pasakos pratęsimą “Ilgai ir laimingai!”. Kodėl? Todėl, kad tik praeities pasakojimas nieko nekeičia dabartyje ir jei koncentruojamės į skaudulius, tai jų derlių nuiminėjame iki kol juos sėjame. Išsiaiškinti vaikystėje patirtas peripetijas, kurios mums trukdo gyventi dabar, tikrai verta. Tai ėjimas link sąmoningumo ir teigiamų pokyčių, išsilaisvinimo, atsakomybės už save prisiėmimo ir pan., t.y. link “Ilgai ir laimingai!”.