Gyveno kartą Karalius. Kartą jis pasakė savo išminčiams: „turiu žiedą su vienu gražiausių pasaulio briliantų ir noriu po akmeniu paslėpti žinutę, kuri galėtų praversti esant didžiausios nevilties situacijai. Šitą žiedą aš perduosiu savo palikuonims ir noriu, kad jis tarnautų tikėjimui ir tiesai. Sugalvokite kokia žinutė tai būtų. Ji turi būti labai trumpa, kad tilptų žiede.

Išminčiai mokėjo rašyti traktatus, bet ne vienu trumpu sakiniu išsireikšti. Galvojo, galvojo jie, bet nieko nesugalvojo.

Pasiskundė Karalius savo užmanymo nesėkme savo senam tarnui, kuris augino jį nuo mažumės ir buvo šeimos dalimi. Ir senis jam sako: „Aš ne išminčius, neišsilavinęs, bet aš žinau tokią žinutę. Ilgus metus gyvendamas rūmuose aš sutikau daug žmonių. Kartą teko patarnauti į rūmus užsukusiam mistikui, kurį buvo pakvietęs tavo tėvas. Ir jis man perdavė tą žinutę. Tik neskaityk jos, saugok ją po akmeniu ir perskaityk tik tada, kai nebus jokios išeities.“

Karalius paklausė senojo tarno.

Po kurio laiko priešai užpuolė šalį ir Karalius buvo nugalėtas. Jis jojo ant savo arklio ir priešai jį persekiojo. Buvo jis vienas, o priešų daug. Jis prijojo kelio galą. Prieš jį buvo didžiulis gilus skardis, jeigu jis ten nukris – tai galas. Atgal grįžt jis negalėjo, priešas artinosi, jis jau girdėjo jų žirgų kanopų garsą. Jis neturėjo jokios išeities. Jis buvo visai pasimetęs.

Staiga jis prisiminė žiedą. Karalius atidarė jį ir po akmeniu rado įrašą iš trijų žodžių: „Ir tai praeis“.

Perskaitęs žinutę jis pajuto, kad aplink tapo tylu. Matyt persekiotojai pasiklydo ir pasuko klaidinga kryptimi. Žirgų kanopų daugiau nebesigirdėjo.

Karalius buvo dėkingas tarnui ir nežinomam mistikui. Šie žodžiai turi galią. Jis uždarė žiedą ir iškeliavo. Vėl surinko sau armiją ir susigrąžino karalystę.

Dieną, kai jis grįžo į rūmus, jam buvo suruošta ištaiginga puota – liaudis mylėjo savo karalių. Karalius buvo laimingas ir išdidus.

Senasis tarnas priėjo prie karaliaus ir tyliai pasakė: “Netgi šitam momentui tinka. Pažiūrėk vėl žinutę“.

„Dabar aš nugalėtojas, liaudis švenčia mano sugrįžimą, aš ne beviltiškoje situacijoje.“

„Paklausyk senojo tarno“ – atsakė šis – „žinutė veikia ne tik tada, kai viskas blogai, bet ir pergalės momentais“.

Karalius atidarė žiedą ir perskaitė: „Ir tai praeis“.

Ir vėl pajuto, kaip tyla apgaubė jį, nors buvo jis triukšmingai besilinksminančioje minioje. Išdidumo ir pasididžiavimo nebeliko. Jis suprato žinutę. Jis buvo išmintingas žmogus.

Ir tada senis pasakė: „Tu atsimeni kas su tavimi įvyko? Niekas ir joks jausmas nėra pastovus. Kaip naktis pakeičia dieną, taip džiaugsmo ir beviltiškumo akimirkos pakeičia viena kitą. Priimk jas kaip daiktų prigimtį, kaip gyvenimo dalį“.