Turbūt tik mamos turi tokią teisę vadinti savo vaiką MANO, nors neginčijamai tėtis yra lygiai tokia pati dalis vaiko. Tai neturi nieko bendro su nuosavybe ar savinimusi. Tiesiog įvardinamas ilgiausiai iš visų artimųjų turimas santykis ir ryšys su vaiku dar nuo įsčių – MANO. Kai apkabini suaugusį vaiką stovintį prieš save, supranti, kad esi mažesnė už jį. Keistas jausmas apima. Didelis vaikas plačiai išpūstomis klausiančiomis akimis – kas toliau? Gyvenimas. Koks? Tavo. Kaip? Drąsiai. Kur? Pirmyn.

Ilgą laiką vaikai bendrauja su tėvais ar kitais žmonėmis užvertę galvas į viršų. Jie jaučiasi mažesni už mamą, tėtį ir kitus. Vaikas prašosi ant rankų, kad būtų lygus su visais, jaustųsi saugus ir mylimas. Pradedu galvoti, kad turėtų būti įvesta taisyklė, jog tėvai būtinai kuo daugiau bendrautų tik vaikų akių lygyje. Galima atsitūpti, atsisėsti, pakelti vaiką ant kėdės, spintelės, rankų – begalė būdų tai padaryti. Žiūrėti į akis ir nemeluoti nei sau, nei vaikui. Didesnės apsaugos vaikui už meilę ir ištikimybę sau, turbūt, ir būti negali. Būdamas sąžiningas ir ištikimas sau, gali mylėti besąlygiškai. Jeigu tik susvyruoja tavo ištikimybė, tuoj pradedi meluoti ir sudrebini iš pamatų besąlygišką meilę. Atsiranda gailestis, kategoriškumas, pyktis, vertinimas, lyginimas, bejėgiškumas, kontrolė, bėgimas nuo atsakomybės. Šią išdavystę mes vadiname klaidomis. Klaidos turi savo kainą. Kaina – nuoskaudos. Nuoskaudos ir įsitikinimai nugula giliai į širdis. Patirtą džiaugsmą išpučiame lyg pienės pūkus ir paleidžiame, o skausmą nešiojamės kažkodėl ilgai ir kuo arčiau širdies. Kodėl? Kodėl taip sunku atleisti? Atleisti sau, mamai, tėčiui? Atleisti ir gyventi pilnavertį gyvenimą?

Gyvenimiška patirtis, išmintis ateina su laiku. Vaikų susilaukiame dažniausiai labai jauni. Jauni ir nepatyrę. Arba subrendę, bet vis tiek nepatyrę tėvystės. Pradedame nulinę klasę iš naujo. Vaikai – viso gyvenimo mokykla. Egzaminai kasdien. Rezultatą matai irgi kasdien, tik ne viską gal pastebi. Myli, auklėji, mokai, žaidi ir saugai nuo blogų dalykų pagal savo programas, vertybes. Vaikas moko tėvus meistriškumo, priverčia nuolat tobulėti. Vaikas mokosi kartu su tėvais. Kas toliau? Besąlygiška meilė ir paleidimas. Spindinčios akys, atvira širdis, apkabinimai, padėkos, atleidimo prašymai, laisvė ir savi projektai. Savas gyvenimas su meile ir ištikimybe sau.

Šiandien tarptautinė vaikų gynimo diena. Švęskime ją kasdien! Apjunkime kasdienius egzaminus ir šventimą! Tebūnie harmonija, pusiausvyra visame kame!