Ar  esate kada iš šono stebėję svetimų vaikų, tėvų ir senelių bendravimą? Ne akimirką ar pusvalandį, bet beveik porą dienų? Būti stebėtoju yra kur kas lengviau ir linksmiau, nei dalyvauti realiame veiksmų sūkuryje.

Vaikų amžius 9-4 metai. Visi trys berniukai. Vėliau kaimynų berniukas prisijungia (ne dviem dienom, bet tam tikrais epizodais). Idilė, kad senokai besimatę ir pagaliau susitikę pusbroliai puls vienas kitam į glėbį ir dabar tai jau taip gražiai ir ilgai visą dieną nesipykdami žais, subliuško turbūt pirmas dešimt minučių po susitikimo. Muzikos fonas lauke buvo visai nereikalingas, nes tarpusavio santykių aiškinimasis skambėjo nenutrūkstamai ir nebūtų buvę kada tos muzikos klausytis. Oras puikus, tad veiksmas vyksta lauke, kieme, gatvėje.

• Duok man! Nu atiduok! Veeee… Močiute, man neduoda….
• Aš tau, kaip spirsiu! Be be be!
• Atsiprašyk, prašau!
• Seneli, su manim nežaidžia…
• Ar gali tu jo neerzinti vieną kartą?!
• Būk geras, neverk. Atiduok prašau, jis mažesnis..
• Nu ko dabar rėki, nusiramink!
• Aš jam nieko nedariau!
• Mesk man! Ar gali tu normaliai mesti?
• Nu kąąąąąąą?
• Ar galite, nesimušti? Negalima šitaip!
• Neikit prie prūdo, kiek kartų galima sakyti!
• Ne, nu ką dar sugalvosit, greit baikit išsidirbinėti!
• Čia ne aš, čia jis taip padarė.
• Iš kur taip išmokai negražiai elgtis ir kalbėti?
• Veeeeee…
• Veeeeee…
• Aaaaaaa…
• Veeeeee…

Pirmą dieną tokių situacijų pasikartojimas vyko dažniau nei kas porą minučių. Man juokinga, bet seneliams ir tėvams amžinas erzelis kaži kaip veikė. Įsivaizduoju tėvus marmūriniais ir nieko nebejaučiančiais veidais su klausos sutrikimo sindromu ir tam tikrų jausmų nejautra. Pagiriamasis žodis seneliams – jie taip kantriai ir vienodu balso tonu aiškino vaikams, kaip reikia elgtis, draugiškai dalintis ir žaisti kartu, bandė mokinti žaisti kvadratą, aiškino taisykles ir patys su vaikais žaidė. Kol sekėsi ir kurio „neiškirto“, tol buvo gražus žaidimas, tik kažkuris pralaimi ir vėl VEEEEEEE.

Antra diena. Daug mažiau erzelio, nes vaikai jau šį bei tą išsiaiškino vienas apie kitą, pasitikrino ribas, priprato vienas prie kito, persiskirstė grupelėmis ir jau žaidė kartu. Vis pasigirsdavo VEEEEE, bet ryškiai rečiau. Ar išsiskyrė pusbroliai su liūdesiu, nes buvo taip smagu kartu? Nežinau. Ar jau nekantraudami lauks sekančio susitikimo? Irgi nežinau. Viena aišku, kad seneliai turės kelias dienas atsigauti nuo šurmulio, erzelio ir turbūt priekaištų vienas kitam dėl anūkų auklėjimo. Tėvams tai nenutrūkstamas procesas, deja. Anūkams valgyti gaminti yra turbūt vienas iš lengvesnių ir legalių būdų nors laikinai pasišalinti nuo jų peštynių, nesutarimų, pamokymų ir pan. Ar noriai valgys, kas bus pagaminta – čia kitas klausimas.

Taip, reklaminė idilė, kad kuo daugiau vaikučių, ypač skirtingo amžiaus ir kurie retokai matosi, susitikę gražiai, t.y. džiaugsmingai, be pykčių, viskuom besidalindami vienas su kitu ir be ašarų visą dieną žais – sprogo. Taip sprogsta ir kita idilė iš kūdikių reklamų, kai sotus vaikutis baltai kaip ir jo mamytė apsirengę šypsosi ir ilgokai išbūna visiškai neišsitepę. Kiek tai gali realiame gyvenime trukti? Dvi, tris, penkias sekundes?

Kartais naivus tikėjimas, kad giminaičiai kraujo ryšio vedami puikiai sutars tarpusavyje akivaizdžiai subliūkšta. Deja, draugus mes patys renkamės tokius, kurių požiūriai, pomėgiai sutampa su mūsiškiais. Ne paskutinėje vietoje yra tai, kaip dažnai bendraujama ir užsiimama mėgiama veikla kartu. Galų gale, vaikai kaip ir suaugę turi pasitikrinti ribas, pamatuoti, kas ką gali ir ko negali, turi išsiaiškinti savo ir kito pranašumus bei trūkumus. Vyksta normalus susipažinimas ir vienas kito išbandymas. Tik suaugę lygiai taip pat darydami, elgdamiesi ir tyrinėdami tarpusavio santykius su nepažįstamais ar senokai matytais žmonėmis nerodo visų emocijų, o vaikai atvirkščiai – jų nelaiko ir visas paleidžia, kad ir kokios jos bebūtų. Mes bendraujame jau su sava patirtimi ir kaukėti, o vaikai atviri iki nuogumo. Mums dažnai kaupiasi ir „nuryjame“ emocijas iki kol pratrūks jos kažkokiu nedėkingu momentu ar ne vietoje, o vaikai greit viską išsiaiškina, išlieja, išsirėkia, nubraukia ašarą ir toliau jau lekia, žaidžia arba dar vis aiškinasi. Nereikia skaityti daug protingų knygų apie žmogaus elgseną – viskas taip akivaizdu po poros dienų vaikų stebėjimo, kad gali pats bendravimo pradžiamokslio vadovėlį parašyti. Juokauju, žinoma. Dar vienas momentas – kokie mes būname protingi ir supratingi, kai stebime svetimus  iš šono ir puikiai identifikuojame, ką neteisingai senelis, močiutė ar tėvai vaikams pasakė, pažemino juos ar neteisingai nubaudė. Deja, patiems lygiai taip pat kartais nesigauna konkrečiose situacijose teisingai ir protingai pasielgti. Apėmus beviltiškumui ar pykčiui viršų paima impulsyvus „norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada“ elgesio modelis ir visos perskaitytos protingos knygos, mintys, patarimai nueina į antrą planą… Išsilieję paskui susizgrimbame, kad ne taip reikėjo… Faktas – įgytas žinias visada reikia įtvirtinti praktiškai ir nuolat naudotis jomis, kol susiformuos naujas ir teisingas įprotis. Viena teorija liudija, kad įpročiui suformuoti, reikia 365 dienas nuolat jį kartoti. Kita teorija teigia, kad nepertraukiamai reikia kartoti 21 dieną. Tuo tarpu, kol formuojate teisingus įpročius, tegul jums padeda neišskiriami pagalbininkai –  įjungtas protas, ramybė ir kantrybė.

Po dviejų dienų šurmulio ir neįkainojamų svetimų bendravimo pamokų tvyrojo tokia tyla, kad visai norėjosi išgirsti vaikišką balsą:

• Labas, teta! Kaip jums sekasi?