Kodėl mes kartais geriau jaučiamės, ką nors dovanodami ar padėdami kitam, nei mums patiems taip nutinka? Kodėl mums kartais taip sunku kažko prašyti dėl savęs ir daug lengviau ko nors prašyti dėl kitų?
Gauti dovanų yra nuostabus jausmas. Mes jų gauname nuolat. Klausimas – ar jas pastebime, priimame ir kaip jaučiamės jas gavę? Ar vietoj trumpo Ačiū dažnai išsprūsta frazės:
– Oj, ačiū, nereikėjo…
– Kam varginotės dėl manęs?
– Kažkaip nepatogu…
Aš visai neseniai jų gavau net dvi. Viena – sąlyginai materiali, kita – bendravimo. Abi labai netikėtos. Kitaip būtų galima pavadinti – tarsi nukritusios iš dangaus, kai nėra jokio lūkesčio ar tikimybės gauti. Kaip aš jaučiaus? Nuostabiai! Poveikis buvo toks stiprus, kad šypsojosi ne tik mano išorė, bet ir vidus. Mano fantazija suveikė taip, kad aš mačiau visus savo vidaus organus su mažomis besišypsančiomis burnomis. Net galva , kuri prieš tai šiek tiek skaudėjo, pradėjo be jokių trikdžių veikti.
Pirma dovana kol vyko jos gimimo procesas buvo „pakuojama“ subtiliu, gana atviru ir nuoširdžiu pokalbiu apie jausmus, tikslų siekimą ir teikiamą džiaugsmą tikslus pasiekus, atrandant kažką naujo, nebijant keisti ir keistis. Kūnu ėjo šiurpuliukai, kaip viskas artima ir suprantama… aš ne viena taip galvoju, aš ne viena taip jaučiuos… Kai viskas buvo baigta ir liko sumokėti už gautas paslaugas, išgirdau sakant – čia dovana tau! Nustebusi kažką pralemenau „kaip čia dabar…“ ir išsišiepiau. Tada, žinoma, padėkojau žodžiu AČIŪ! Tokiu atveju dar labai smagu būna tvirtai apsikabinti – tą ir padarėme. Apsikabinimo jausmas šiltas, tikras ir labai stiprus. Dabar kiekvieną dieną žiūriu į veidrodį, džiaugiuos glostydama gražiai krintančius plaukus ir prisimenu žmogų dovanojusį man šią dovaną. Dar kartą padėkoju ir palinkiu jai visa ko geriausio bei geros dienos! Tikiu, kad šis palinkėjimas pasiekia ją pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis ir per kitus žmones.
Antra dovana buvo gauta prie tvenkinio ant lieptelio. Kepinant pavasarinei saulei ir karts nuo karto prapučiant šiltam vėjeliui, aš ir jauna dvidešimtmetė, kuri nusprendė mane aplankyti, susitikome prie tvenkinio. Prieš susitinkant galvojau, o apie ką kalbėsimės? Kas gali būti įdomu abiem, juk mes abi tokio amžiaus kaip dukra ir mama? Gal bendravimo pradžia ir gavosi kiek dirbtina, bet paskui temos sekė viena po kitos. Man įdomu buvo, ką vienu ar kitu klausimu galvoja jauna mergina, o jai – ką jaučia ir galvoja šiek tiek jau gyvenimo pamokų ragavusi moteris. Savo vaikų kartais nemokame išklausyti, o jos klausiaus ir nekilo jokio noro moralizuoti. Jei ir išlindo koks mano vertinimas ar moralas, bet ji jį priėmė ramiai. Svetimą vaiką lengviau išklausyti ir pamatyti, išgirsti, ar jis nori patarimo ar tiesiog išsikalbėti. Mamos noras apsaugoti savo vaikus dažnai pavirsta į moralą – paklausyk, aš geriau žinau… kas atstumia vienus nuo kitų. Esu kažkada pagalvojusi, kad būtų geras eksperimentas šeimoms apsikeisti vaikais kokiai savaitei. Gal greičiau pavyktų kitomis akimis į bendravimą su vaiku pažiūrėti ir kažką naujo išmokti? Aš gavau tokią galimybę porą valandų „pagyventi“ su svetimu vaiku. Ir tai galiu vadinti drąsiai DOVANA! Neįkainojama dovana!
Mylėkime save ir su nuoširdžiu džiaugsmu atpažinkime bei priimkime dovanas už jas dėkodami! Pamirškite nepatogumo jausmą, nes jis temdo protą ir ant širdies užkloja abejonių nuoširdumu, gerumu šydą. Širdis tada neleidžia pilnai mėgautis džiaugsmu, o protas paskleidžia įtarimus apie išskaičiavimą…