Pavasaris. Paukščiai savo giesmes gieda, pučia lengvas vėjelis ir jau vakarėja. Išlindome su darželio drauge iš kaimynų sodo ir einame keliuku link savo namų. Tada pamačiau savo mamą, o draugė savo, stovinčias to keliuko pabaigoje ir besikalbančias. Mamos mums sušuko, kad bėgtume pas jas. Mes pasileidome bėgti, gal net kažkiek lenktyniauti pradėjome, o mamos pasilenkusios iki mūsų ūgio ir išskėstomis rankomis ėjo link mūsų. Viskas vyko vienu metu ir mes labai greitai priartėjome vienos prie kitų. Tada mama mane pagavo už pažastų, pakėlė į orą ir sukosi ratu. Ji tada šypsojosi. Labai ryškiai atsimenu laimingos mamos veidą ir jos šiltą apkabinimą. Kokia aš laiminga tada buvau! Kaip man gera buvo jausti mamos meilę, šilumą, saugumą ir jos išgyvenamą laimingą būseną. Tas jausmas neišdildomas.

Gerokai ūgtelėjau. Atsimenu jos kvapą – toks pakalnučių. Atsimenu jos beveik nematomą šypseną – tokią vos vos lūpų kampučiai pasikėlę į viršų. Juoko ir kvatojimo – neatsimenu… Dažnai mamą matydavau paskendusią savo mintyse, rūpesčiuose. Kartais ji net garsiai kalbėdavo su savimi. Greičiausiai norėdavo nutraukti nesibaigiantį rūpesčių ir nerimo ūžesį galvoje. Jai sunku buvo pakelti kontrastą – išorinės spengiančios tylos ir srautą garsių minčių…  Man atrodė, kad mama nesijuokė ir nesidžiaugė gyvenimu, nes bijojo, kad po to verkti reikės… Dieve, kokia nesąmonė! Užburtas ratas diena iš dienos sukosi. Ir jokio pragiedrėjimo jos veide nemačiau. Apie širdį jau nekalbu… Akys užgesusios ir liūdnos, pavargusios ir piktos… Kažkas pasikeitė, kažkur dingo meilė ir laimė…

Nelįsdavau jai į tokias akis, nes nežinojau, kaip padėti ir ką sakyti, kad paguosčiau. Aš tik nutuokiau, kad jai blogai, kažką labai skauda. Niekas man nepasakojo ir nepaaiškino, kas vyksta ir aš savaip bandžiau padėti, jei tai galima buvo pagalba pavadinti. Kaip išmanydama gerai mokiausi, kad galėtų manimi didžiuotis bei džiaugtis ir kad tik nenuvilčiau jos. Besimokydama jau nuo pirmos klasės labai norėjau laimėti bilietą į šviesesnį rytojų, kur nėra tiek liūdesio ir nusivylimo. Žinojau, kad mama mane myli. Mylėjau ir aš ją. Tik niekaip nerasdavome progos mergaitiškai pasikalbėti. Arba ji iki vėlumos prapuolusi darbe, namie dirbdavo, arba aš turiu mokytis, arba su draugais mieliau noriu susitikti. Gal nemokėjome, o gal nenorėjome kalbėtis? Gal su vaiku kalbėtis jai atrodė per sudėtinga arba jos atsinešti stereotipai rodė, kad vaikų vieta po stalu ar kažkur atskirai nuo tėvų? Gal aš bijojau kažką tokio išgirsti, nesuprasti ir vengdavau jos? Mes tolome viena nuo kitos… Gal pažįstama? Suprasit…

Dabar mes dar toliau viena nuo kitos. Mama anapilyje, aš čia – gyva. Aš nežinau, kokios mes draugės būtume buvusios prieš 20 metų, kai aš pati tapau mama? Kiek mes artimos būtume buvusios dabar po 20 metų? Kas būtų turėję nutikti, kad suprastume viena kitą iš pusės žodžio? Ar mūsų vertybės būtų buvusios panašios? Ar būtume sutarusios dėl anūkų auklėjimo? Belieka spėlioti. Aš net nebežinau, kokio storio tas ledas tarp mūsų buvo susiformavęs vardan geresnės buities, bet ne santykių… Aš maištavau, nes nežinojau, kaip kitaip laimėti mamos dėmesį ir meilę. Dėl šypsenos jau nebekovojau…

Žinau tik viena, kad visos mamos nori jausti ramybę ir palaimą širdyje, kad vaikai ją supranta ir ji juos supranta. Kad jie vieni kitiems atleidžia viską. Tiesiog be žodžių. Apkabini ir jauti kaip širdys vienu ritmu plaka, o mintys pasileidžia viena vaga tekėti ir nėra jokio atstūmimo jausmo – ak, greit apkabinau, bučkis ir bėgte marš. Jokių priekaištų, nepelnytų pagirų, o tikras, šiltas jausmas.  Ir niekada netikėkite savo mamomis, kai jos sako, kad joms nereikia gėlių – ateini, atneši ir matai, kaip buvo jau paruošta iš anksto vaza su vandeniu gėlėms pamerkti… Kas galite, būtinai pažvelkite savo mamai į akis, nes tik jose pamatysite, ar ji laiminga. Pasikalbėkite su ja apie tai. Pasakykite jai, ką jūs jaučiate ir paprašykite jų apie savo jausmus papasakoti. Išmokite dėkoti ir atleisti. Jei to negalite patys padaryti, ieškokite pagalbos. Bet gink Dieve, negyvenkite su nuoskaudomis širdyje, tai be proto kenkia tarpusavio santykiams, mums, mūsų vaikams, šviesiai ateičiai.

Miela, mano mama, kiekvienais metais tau linkėčiau daugiau džiaugtis gyvenimu ir viską daryti, kad tu jaustumeisi laiminga, nes aš norėčiau tave tokią matyti ir visada prisiminti tavo šypseną, skardų juoką ir spindinčias iš meilės gyvenimui akis. Aš tave myliu ir gerbiu. Aš esu tau be galo dėkinga už man padovanotą gyvybę ir visas gyvenimo pamokas. Išmokau jas, kai ką kartoju iš naujo, kai ką darau visai kaip tu. Pakylu, nukrentu, bet laukiu su meile jau savo vaikų, kad apkabinti ir patylėti kartu.