Vis pastebiu, kad dažnai prisimenu ir pasitaikius progai garsiai pasidalinu su draugais gerąja patirtimi apie susitarimus ir lūkesčių pasakymą iš anksto. Nusprendžiau, kad turiu pasidalinti šia patirtimi daug plačiau. Geroji patirtis, tai reiškia, kad ji vyko realiame mano gyvenime, o ne kažkur perskaityta ir nugulusi “geresniems laikams” gera idėja, metodas.

Praktinė situacija.

Trys draugės išsiruošė prie jūros. Išrinkome iš trijų savanorę vairuotoją, kuri vairuojant neužmiega prie vairo ir mažiausiai jaučia įtampos vairuodama. Be to, jos automobilis tuo metu nerodė jokių techninių kaprizų. Taigi, savanorystė išsprendžia labai daug dalykų:

  1. Sutaupo laiko ir nevyksta bereikalingas stumdymasis TU ↔ AŠ.
  2. Nuramina kitus, kurie nepasitiki savimi ir jaučiasi saugesni šalia tų, kurie pvz.akivaizdžiai turi geresnius vairavimo įgūdžius, geriau orientuojasi keliuose, vietovėse ir nėra linkę kelti panikos nenumatytose situacijose.
  3. Be išimties, jei vienas savanoris atsirado ir pasisiūlė vairuoti, tai nereiškia, kad viskas turi gulti ant jo pečių – nebent jis to pats nori. Vadinasi, kitas asmuo gali bendru sutarimu irgi savanoriauti pvz.keliaujant pasirūpinti minimaliai užkandžiais, gėrimais ar kokiu saldėsiu, kuris trumpam išgelbės senkančios energijos resursus arba pakylės iki visiškos palaimos viršūnės (garantuoju, kad esate patyrę tai, kai iki pilnos laimės tetrūko tik saldainio).

Savanorystės būdu išsidalinus pareigas, užduotis, atsakomybes, daug paprasčiau ir aiškiau, ramiau mėgautis, šiuo atveju, kelionės malonumais. Kuo važiuoti turime, kur važiuoti irgi jau nusprendėme. Ir čia pasirodo dar ne viskas! Viena draugė uždavė likusioms dviems paprastą klausimą:

  • Kokie jūsų kelionės lūkesčiai?

Kodėl taip svarbu žinoti kiekvieno kartu keliaujančio žmogaus lūkesčius? Atrodytų, juk savaime jau suprantama, kad pati kelionė prie jūros yra nuostabi pramoga ir nesvarbu, kaip ją, kokiu keliu, eiga ir už kiek “pasiimsi”. Deja, visi žmonės tą kelią, įvykių eigą, kainą įsivaizduoja skirtingai.

Aš pasakiau, kad noriu pagulėti prie jūros, maudytis, pasivaikščioti ir kur nors kavinėje pavalgyti. Kita pasakė, kad vaikščioti daug negali, nes skauda koją, o visa kita, tiesa, išskyrus ilgą kaitinimąsi saulėje ir maudynes šaltoje jūroje, ją tenkina. Trečia, atmetė tik maudynes ir pasiūlė dar sustoti degalinėje kavos. Bendru sutarimu, nusprendėme, kad mūsų planas bus toks:

  1. Stojame degalinėje kavos ir tuo pačiu gamtinius reikalus atliekame;
  2. Prie jūros kaime būtinai ragaujame rūkytos žuvies, nes būtų nuodėmė neparagauti jos toje vietoje būnant;
  3. Gulime pliaže kas aktyvioje saulėje, kas šešėlyje, maudomės, nes nesame suaugusios į vientisą kūną ir tai netrukdo nė vienai laisvai judėti;
  4. Minimaliai pajūriu pasivaikštome;
  5. Vakarop ruošiamės link namų ir pakeliui užsukame į kavinę pavalgyti.

Likome visos laimingos ir mėgavomės buvimu kartu bei moteriškais pokalbiais pačiomis įvairiausiomis temomis. Tiesa, atslinkęs debesis ir paslėpęs nuo mūsų saulę, privertė trumpinti vitamino D gamybos trukmę. Apsirengus ir užsiklojus pledu, rankšluosčiu irgi buvo smagu tiesiog gulėti prie jūros. Planus dažnai gali tekti pakoreguoti, bet visada iš naujo suderinus lūkesčius, galima pasirinkti naują ir kiekvienai malonią kryptį.

Kas būna, kai lieka nepatenkinti jūsų lūkesčiai? Nieko tokio? Tikrai? O gal sukyla pyktis, nepasitenkinimas ir kartais prasiveržia į išorę kaltinimų pavidalu? Arba tie neparodyti negatyvūs jausmai, juk šiukštu negalima reikšti nepasitenkinimo, nes “saldainį” kaip ten bebuvę gavai, “susizipuoja” ir nugula tavo viduje, nuosavuose grandioziniuose neišreikštų, neišsakytų, nuslopintų, neįvardintų jausmų archyvuose? Įdomu, kiek tuose archyvuose jau yra prikrauta visko ir kiek dar ten telpa? Kaži, ar verta archyvuoti?… Anksčiau ar vėliau ateina laikas sanitarinei dienai ir tada “sprogsta” viskas… Kas ir kaip sprogsta bei kokios būna pasekmės, neišsiplėsiu.

Kurį variantą renkatės?

Pirmas – pvz. sėdite su šeima automobilyje, iš pykčio trankote automobilio dureles, rėkiate arba tylite ir mintyse rezgate keršto planus – “Ak, jūs taip, nesusiprantate, ko aš noriu! Tada aš jums parodysiu…”. Visų nuotaika apgailėtina…

Antras – visų pirma žinote, ko patys norite, tada išsakote savo lūkesčius, kalbatės, tariatės su kitais ir priėmę bendrą sprendimą, laikotės jo bei mėgaujatės gyvenimo akimirkomis! Tiesa, dar žinokite savo gerąsias savybes, gebėjimus ir išnaudokite juos savanoriškai sutikdami atlikti reikiamus veiksmus.

Siūlau išbandyti, kaip veikia antrasis.