Ji buvo pasipuošus vasara, kvepėjo spalvotais lietumis ir miško grybais. Mes sėdėjome mansardoje, aš vaišinau ją karšta arbata, o ji pagardindavo ją nubyrėjusiais kvapniais krentančių žvaigždžių žiedlapiais.

Paskui ji atsisėdo man ant peties ir tyliai uždainavo tiesiai į ausį.
Ji dainavo apie tai, kas tyra, svarbu, mylima; apie tai, kas tyliai gyvena širdyje ir padaro rankas švelniomis; ji dainavo apie žmonių juoką, kuris panašus į šiltą gintarinį vėją ir apie šlapius nuo rasos lašelių takelius, vedančius į tai, ko kiekvienas ieškom.
Mes praleidome kartu visą naktį.
Ji tai tūpdavo paukšteliu ant peties, tai guldavosi ant kelių minkšta murkiančia katyte.
O ryte, kai susiruošė į kelionę, atsiprašė, pažadėjo dar kada nors būtinai užsukti pavakaroti, paskui užsimetė ant liaunų petukų vaikiškais sapnais nuspalvintą vaivorykštę ir išskrido pro duris.
Bet aš laimingas, nes atsigręžusi ant slenksčio, ji pasakė, kad eina pas tave. Pasitik ją.

/Algirdas Urbonavičius/