Po 12 bendrų gyvenimo metų mano žmona pasiūlė, kad aš pakviesčiau papietauti ir į kiną kitą moterį. Ji man pasakė: “Aš myliu tave, bet žinau, kad ir kita moteris tave myli  ir norėtų praleisti laiką su tavimi.”

Ta kita moteris, su kuria žmona siūlė praleisti laiką, buvo mano mama. Jau 19 metų ji buvo našlė.

Tačiau darbas ir trys vaikai atimdavo visas mano jėgas, tad mamą lankiau retai. Tą vakarą aš jai paskambinau, norėdamas pakviesti ją vakarienės ir į kiną.

• Kas atsitiko? Ar viskas gerai? – iškart ji paklausė.

Mano mama – iš to rato moterų, kurios iškart nusiteikia blogoms naujienoms, jei vėliau suskamba telefonas.

• Pagalvojau, tau bus malonu su manimi praleisti laiką. – atsakiau aš.

Sekundę ji pagalvojo, o po to atsakė: “aš to noriu”.

Penktadienį po darbo važiavau pas ją ir truputį nervinausi. Pristabdęs automobilį prie jos namo, pamačiau mamą stovinčią prie durų ir panašu, ji taip pat truputį jaudinosi. Ji stovėjo prie durų užsimetusi paltą. Jos plaukai buvo sugarbanoti ir ji vilkėjo suknelę, pirktą savo paskutiniųjų vestuvių metinių jubiliejui.

• Aš pasakiau savo draugėm, kad šį vakarą mano sūnus praleis laiką su manimi restorane. Ir jos labai man pavydėjo, – pasakė mama, sėsdama į mašiną.

Išvažiavom į restoraną. Nors ir ne prabangų, bet gražų ir jaukų. Mano mama įsikibo man į parankę ir ėjo taip, lyg būtų pirmoji ledi.

Atsisėdus prie staliuko, turėjau aš skaityti jai meniu. Mamos akys galėjo įskaityti tik stambų šriftą. Perskaitęs iki vidurio pakėliau akis ir pamačiau, kad mama žiūri į mane su nostalgiška šypsena lūpose.

• Anksčiau, kai buvai mažas, meniu tau skaičiau aš, – pasakė ji.
• Vadinasi, atėjo laikas paslauga atsilyginti už paslaugą, – atsakiau.

Vakarieniaujant maloniai kalbėjomės. Lyg ir nieko ypatingo. Tiesiog aptarinėjome paskutiniuosius gyvenimo įvykius. Bet taip užsimiršom, kad pavėlavome į kiną.

Kai parvežiau ją į namus, mama pasakė: “Aš dar kartą noriu važiuoti su tavimi į restoraną. Tik tąkart aš kviečiu tave”.

Aš sutikau.

• Kaip praėjo vakaras? – paklausė manęs žmona, kai grįžau namo.
• Labai gerai. Žymiai geriau, nei aš galėjau įsivaizduoti – atsakiau.

Po kelių dienų mano mama mirė nuo infarkto. Tai įvyko taip staigiai ir netikėtai, kad neturėjau jokių galimybių ką nors dėl jos padaryti.

Dar po kelių dienų gavau laišką su apmokėtu kvitu iš to restorano, kuriame su mama vakarieniavome. Prie kvito buvo raštelis: “už mūsų antrąją vakarienę aš sumokėjau iš anksto. Tiesa, neesu įsitikinusi, kad galėsiu su tavimi vakarieniauti. Bet nepaisant to, aš sumokėjau už du žmones. Už tave ir tavo žmoną. Vargu ar kada nors pajėgsiu išaiškinti tau, ką man tada reiškė šita vakarienė, į kurią tu mane pakvietei. Mano sūnau, aš tave myliu.”

Saugokite savo tėvus! Jie vieninteliai, kurie nuoširdžiai džiaugiasi jūsų pasiekimais ir pergyvena dėl jūsų nesėkmių. Būkit su jais tiek dažnai, kiek tai įmanoma. Juk diena, kai jų nebeliks, ateis visai netikėtai…