Žmogaus fantazija yra beribė. Tik kartais ta fantazija suveikia visai ne vietoje ir ne laiku. Paaiškinsiu.

Pastebėjau Bubių tvenkinyje nuo pagrindinio pliažo pakrantės kažkur ties viduriu vandenyje kažką plūduriuojant. Nieko daug negalvojau tada ir liko šis plūduras pastebėtas tik periferiniu matymu. Kitą dieną panašiai toje pačioje vietoje plaukiojo antys – į panirusią antį panašus ir šis prieš keletą dienų pastebėtas plūduras. Antis tai antis. Dar kelios dienos praėjo ir toje pačioje vietoje vis tebeplūduriuoja kažkas. Netrukdo maudytis – tai ir gerai. Vieną rytą taip sutapo, kad tvenkinyje be manęs maudėsi dar pora moterų. Pasisveikinome ir trumpai pakalbėjome, kad vanduo jau atvėso, kaip sekasi. Tada viena iš moterų sako:

  • Kažkas va ten plūduriuoja. Gal skenduolis?

Pasijuokiau, kad kaži, nes būtų jau aptikęs koks plaukikas drąsuolis. Trumpai ir logiškai pasikalbėjome bei toliau sau plaukioju tvenkinyje. Tos dvi moterys baigė savo vandens procedūras ir išlipo iš vandens. Likau viena plaukioti. Ramybe džiaugiausi neilgai. Galvoje pradėjo suktis mintis apie skenduolį. Tada protas prišaukė baimę, o pastaroji įjungė siaubo vaizdinius – „skenduolis“ artėja link manęs! Tikrai, vaidenosi, kad tas keletą dienų matytas plūduras, dabar jau pakrikštytas skenduoliu, artinasi link kranto, t.y. ne link ko kito, kaip link manęs, nes aš taip galvoju, bijojau ir šventai pradėjau tuom tikėti! Maudynės tą rytą įgavo nemalonų atspalvį, nors ir bandžiau kita proto puse – logika baimę skenduoliui nuvyti šalin. Protas, baimė ir pažadintas savisaugos instinktas užteršė dar ir kito ryto maudynes bei labai ženkliai trumpino atstumą tarp manęs ir įsivaizduojamo „skenduolio“, dar prieš kelias dienas buvusio paprastu plūduru.

Žinote, kaip šį susikurtą siaubą įveikiau? Taip jau sutapo, kad artimiausią savaitgalį turėjome plaukti baidarėmis tvenkiniu. Tinkamesnio šanso įsitikinti, ar ten yra „skenduolis“ ir kas tas plūduras iš tikro yra, būti negalėjo. Priplaukėme ir pamatėme patį paprasčiausią rastą. Jis ten panašu senokai yra ir, ženkliai nusekus vandeniui, pasimatė jo viršūnė.

Šitaip paprastai su mūsų pačių leidimu mus pasiekia daugybė frazių, minčių, iš kurių niekino kito kaip tik mūsų pačių protas priskaldo kalnus baimių: baimę susirgti, baimę būti tamsoje, baimę skristi lėktuvu, baimę, kad kažkas negero nutiks kelionėje arba likusiems namie… Tam tikrais atvejais baimė mus apsaugo nuo beprotiškų poelgių, bet dažniausiai tiesiog trukdo mėgautis kasdienybe, kuri ir yra mūsų gyvenimas. Kaip kovoti? Gal panašiai kaip su rąstu vandenyje? O gal tiesiog laiku sustoti ir nuvyti iliuzines mintis, kas būtų, jeigu būtų?

Tiesa, linkiu su vasara atsisveikinti be baimės ir iš pagarbos jai vien dėl to, kad toks metų laikas egzistuoja Lietuvoje, padėkoti visatai už šiemetinę ilgą ir nuostabią vasarą!