Kaip jūs dažniausiai atsakote į klausimą – kaip sekasi? Sutinku, labai sunku į jį atsakyti trumpai, nuoširdžiai ir išsamiai. Dažniausias atsakymas būna kuklus – gerai. Intonacija dar šio ištarto žodžio skiriasi: vieną kartą užtikrintas balso tonas nuskamba, kitą kartą toks abejojantis, o dar kitą kartą nuleista galva išlementas, nes negi pirmu sakiniu pradėsi bėdavotis, kaip sumautai tau sekasi, jei tai galima pavadinti sėkme…

Kiekvieno žmogaus giminių ar draugų rate yra tokių, kuriuos vadiname „gimusiais po laiminga žvaigžde“ arba „gimę su marškinėliais“. Ar esate pastebėję, kad būtent tie jūsų pažįstami, kai paklausiate jų, kaip jiems sekasi, atsako – „Puikiai!”. Na, pagalvokite gerai ir prisiminkite. O ar yra jums kada kilusi mintis po tokio atsakymo: “Na kaip taip visada gali būti viskas puikiai?! Nejaugi jie niekada neturi jokių problemų?” Taip palengvėtų, jei pasidalintų nors kokia menka problemėle ir mūsų akyse sudužtų jų tobulumo burbulas (pabrėžiu MŪSŲ akyse, ne jų!). Nesiskundžia jie, nors tu ką!J Šypsosi ir sako – puikiai arba vis geriau ir geriau! Mūsų protas nerimsta tada ir ieško tobulybėje mikroįtrūkimų: apkalbame, bandome logiškai paaiškinti, kad ne taip jau ir gerai jiems. Kodėl taip darome? Pavydas? Vertinimas ir lyginimas su savimi?… Amžinas klausimas, kodėl kitiems sekasi, o man ne? Daug rečiau sau užduodame klausimą – o ką aš galėčiau padaryti kitaip ar geriau, kad ir man sektųsi? Vietoj svetimų gyvenimų analizavimo, geriau pažiūrėtume į save, savo reikalus. Manau, kad yra daug tokių, kurie tam tikrame gyvenimo etape ima ir užduoda sau pastarąjį klausimą bei pradeda eiti link lentynos, kur padėti laukia jų asmeniniai laimės marškinėliai.

Kaip aš suprantu, kodėl sėkmingi žmonės į klausimą, kaip sekasi ar kaip gyveni atsako PUIKIAI. Visų pirma, sėkmingieji tikrai turi pakankamai ir kartais net daugiau problemų už manančius, kad blogiau nei man jau būti nebegali. Jie tiesiog neeikvoja savo laiko bei energijos verkšlenimams ir ieško sprendimų. Klysta jie tiek pat, o gal net ir dažniau, nei tie, kurie nuolat verkšlena, kaip jiems blogai. Kodėl? Nes jie imasi veiksmų, nebijo klysti ir visada randa išeitį. Jie dėkoja visatai už sunkumus, nes tokiu būdu gauna patirties, ateina suvokimai, kurių dėka asmenybė auga ir tobulėja. Kiekviena gera ar bloga patirtis juos stiprina. Ir dar – jie puikiai išmano arba intuityviai nujaučia, kad žodžiais, mintimis bei darbais “ką pasėsi, tą pjausi”! Sėsi pavydą, apkalbas, verkšlenimus, bambėjimus, nusiskundimus, “plaksi” ir žeminsi save, tai tą ir pjausi. Yra galimybė visiems suteikta sėti priešingus dalykus, bet patys sau užkertame kelią tingėjimu, abejingumu, neišmanymu, menka saviverte, nes tikėti dalykais, kurių nematai, negali paaiškinti logiškai, yra labai sunku. Kol nepatikėsi, kad viskas priklauso tik nuo tavęs, tol nebus pasiūti tau tavo “marškinėliai”, nes TU pats niekaip neapsisprendi, kokius nori dėvėti.

Metai jau tuoj tuoj baigsis, o iš naujų garantuotai tikėsimės KAŽKO geresnio. Kad jums jūsų KAŽKAS taip ir neliktų dar niekieno nematytu, bet visų taip trokštamu sumedžioti padaru, užduokite sau klausimą:

“Ką aš galėčiau padaryti kitaip ar geriau, kad man sektųsi?”