Senas nutikimas, kuriuo noriu dalintis. Rytas lietingas ir šiek tiek vėluoju į renginį, tad jaučiu nedidelę įtampą. Renginyje dalyvausiu kaip dalyvė, tačiau turėsiu į renginio vietą ne vieną daiktą nusinešti. Vienu ypu visko nepaimsiu, tai teks kokius du tris kartus suvaikščioti pirmyn atgal. Atvykstu prie pastato, kur vyks renginys ir matau automobilio parkavimui laisvą vietą prieš patį įėjimą į patalpas, kur vyks renginys. Tada pagalvojau:
„ Na, gal negerai taip užstatyti praėjimą? Jei bus užstatytas praėjimas, kaip kiti žmonės pamatys užrašus ant durų apie vykstantį renginį, kaip jiems bus nepatogu pralįsti tarp mašinų?…“
Nupiešusi tokį scenarijų ir apgalvojusi visus patogu, nepatogu kitiems variantus, pastatau automobilį kiek tolėliau. Žinoma, nuvilnijo manyje pasididžiavimo savimi banga – „Na va, kokia aš supratinga ir kaip viską apgalvojau!”. Tįsiau savo daiktus įšsišiepusi, bet neilgai trukus užplūdo kažkoks negeras jausmas ir gailestis sau, kad toli reikia daiktus dabar nešti, sunku… Tuo tarpu, atvažiavo į renginį kita dalyvė ir pastatė automobilį būtent toje vietoje, kur aš nestačiau. Ji, nesukdama galvos ir nekurdama scenarijaus “kas būtų, jeigu būtų”, greičiausiai labai apsidžiaugė, kad idealioje vietoje rado automobilio parkavimui laisvą vietą. Ji taip pat turėjo nešti į renginį keletą daiktų, tik juos nešė trumpesnį atstumą nei aš. Žinote, koks jausmas mane apėmė tada? Pirma, kilo klausimas – kaip čia dabar? Antra – viduje juoktis pradėjau iš savęs ir laiku sustabdžiau burbėjimą, nusivylimą bei savivertę mažinančią saviplaką. Renginys vyko sklandžiai ir kiekviena dalyvė maksimaliai, kiek buvo galima, iš jo pasisėmė naudos, naujų patirčių, nuoširdaus bendravimo.
Taigi, kaip dažnai mums panosėje atsiranda daug gerų pasiūlymų, situacijų, dalykų, kur mes patys turime tai pastebėti, pamatyti ir tiesiog su dėkingumu pasinaudoti, pasiimti? Jeigu sakysite, kad “Man taip nebūna”, tai pradėkite stebėti aplinką ir pamatysite, kokie mes kartais būname “akli” ir “kurti”.
Nepatikėsite, po kurio laiko vykstu vėl į tą pačią vietą į kitą renginį ir atvykusi matau vėl laisvą vietą prie pat įėjimo! Kaip manote, kaip aš pasielgiau šį kartą? Nusišypsojau, padėkojau už laisvą parkavimo vietą ir be jokio scenarijaus kūrimo už kitus, nes jiems gal net nereikalinga ta laisva vieta, pastačiau savo automobilį. Kaip jaučiausi? Puikiai! Svarbiausia, kad tas geras jausmas mane lydėjo visą dieną!