Pastebėti, kad ruduo jau brandina vaisius ir ruošia ramybės periodui, labai paprasta. Štai vėjo nupurtyti ąžuolo giliukai ir įdegę kaštonai šaiposi po kojomis, gražuolis kėkštas pusryčiaudamas įnirtingai drebina laibą šermukšnį, pakelės obelis savo turtą barsto punktyrais ant asfalto, o spanguoliautojų porelė su pilnais maišais, varydamasi pro šalį dviračius, pasiūlo: Gal spanguolių nereikia?

Nereikia, prilaikydama plaukus nuo akių, kilsteliu galvą.

Ir nueina sau toliau.

Koks klausimas, toks ir atsakymas. Nusistebiu. O ką daryčiau, jeigu pasiteirautų: Gal spanguolių reikia? Puikios spanguolės!

Ar eičiau žiūrėti, domėčiausi, pametusi į šalį gumines pirštines, ir skubėčiau vidun ieškoti pinigėlių? Ar mojuočiau vyrui, kad jis pasakytų ar spanguolių reikia? Jis mėgsta spanguolių kisielių.

Visai nežinia, ką daryčiau.

Viena aišku, tamsėjantys vakarai su plikytų žolelių aromatu, jaukiai degančia žvakele ir nuoširdžiu bendravimu ramina sielą. Ir dar tinka Ramunės Mikšiūnaitės straipsnis apie skaniausią medžio vaisių.

Su šiluma – Ramutė Saulė

Nuotrauka Rūtos Saulytės-Laurinavičienės