Visatos pakraštyje buvo krautuvėlė. Seniai ant jos nebuvo iškabos – uraganas kažkada nunešė, o naujos šeimininkas nekabino, nes kiekvienas vietinis gyventojas ir taip žinojo, kad krautuvėlė prekiauja norais.
Krautuvėlės asortimentas buvo platus. Čia galima buvo įsigyti praktiškai viską: didžiules jachtas, butus, vedybas, korporacijos viceprezidento pareigas, pinigus, vaikus, mėgstamą darbą, gražią figūrą, pergalę konkurse, dideles mašinas, valdžią, sėkmę ir daug daug visko. Nepardavinėjo tik gyvybės ir mirties, nes tuo užsiiminėjo pagrindinis ofisas, įsikūręs kitoje Galaktikoje.
Kiekvienas atėjusysis (juk yra tokių norinčiųjų, kurie nei karto neįėjo į parduotuvę, o tiesiog sėdi namie ir svajoja) pirmiausia teiravosi kiek kainuoja jo noras.
O kainos įvairios. Pavyzdžiui, mėgstamas darbas kainavo stabilumo ir išankstinio žinojimo atsisakymą, pasiruošimą savarankiškai planuoti ir tvarkyti savo gyvenimą, tikėjimą savo jėgomis ir leidimą sau dirbti ten kur patinka, o ne kur reikia.
Valdžia kainavo kiek daugiau: reikėjo atsisakyti kai kurių savo įsitikinimų, sugebėti viskam rasti racionalų paaiškinimą, sugebėti pasakyti ne, žinoti savo vertę (ir ji turėjo būti pakankamai aukšta), leisti sau sakyti „Aš“, pristatyti save, nepriklausomai nuo aplinkinių sutikimo.
Kai kurios kainos atrodė keistos. Vedybas galima buvo gauti praktiškai veltui, o štai laimingas gyvenimas kainavo brangiai: asmeninę atsakomybę už savo laimę, sugebėjimą gauti malonumą iš gyvenimo, savo norų žinojimą, siekio atitikti aplinkinius atsisakymą , mokėjimą vertinti tai, ką turi, leidimą sau būti laimingu, savivertės įsisamoninimą, „aukos“ bonusų atsisakymą, kai kurių draugų ir pažįstamų praradimo riziką.
Ne kiekvienas atėjusysis galėjo iškart nusipirkti norą. Kai kurie, pamatę kainą, iškart apsisukdavo ir išeidavo. Kiti susimąstę ilgai stovėdavo, skaičiuodavo grynuosius ir svarstė iš kur gauti daugiau. Kai kas skundėsi per aukštomis kainomis, maldavo nuolaidų, domėjosi išpardavimu.
O buvo ir tokių, kurie traukė savo santaupas ir įsigydavo išsvajotą norą, suvyniotą į gražų šiugždantį popierių. Į laiminguosius pavydžiai žiūrėjo kiti pirkėjai, aptarinėdami, matyt, krautuvėlės šeimininkas yra jų pažįstamas ir norus jie gavo šiaip sau, be jokio vargo.
Krautuvėlės šeimininkui nekart buvo siūloma mažinti kainas, siekiant padidinti pirkėjų kiekį. Bet jis visąlaik atsisakinėjo – nukentėtų norų kokybė.
Kai šeimininko klausdavo ar nebijo jis bankroto, jis purtė galvą teigdamas, kad visais laikais atsiranda narsuoliai, pasirengę rizikuoti ir keisti savo gyvenimą, atsisakant įprasto ir nusakomo gyvenimo, pasirengę pasitikėti savimi, turintys jėgų ir galimybių apmokėti savo norų išsipildymą.
O virš krautuvėlės durų jau gerą šimtą metų kabojo pranešimas: „JEIGU TAVO NORAS NEIŠSIPILDO, JIS DAR NEAPMOKĖTAS“.
J. Manikova