Vieną apsiniaukusią dieną vaikščiodama po namus bandžiau suprasti, kodėl jaučiuosi lyg pavargusi, lyg mieguista, be energijos ir sveikatos. Pasidaviau tai slogiai nuotaikai ir jau nebevaikščiojau po namus, o šliaužiojau. Pažįstamas toks šliaužiojimas? Na, kai eini pasiimti dviejų daiktų, bet kažkodėl sugebi paimti tik vieną, o apie antrą mintis išgaruoja kaip dūmas iš galvos. Tada vėl krypuoji atsinešti antro daikto, bet pakeliui pasilenki paimti nuo žemės neaiškios kilmės šiukšlės, kurią greičiausiai iš lauko prilipusią prie putlaus kailio parvilko katės. Na, kiek galima tas šiukšles rinkti! Kaip manot, ar pavyko atsinešti antrą pamirštą daiktą? Žinoma, kad ne! Šiukšlė atmintį ištrynė! Trečias bandymas atsinešti pamirštą daiktą buvo sėkmingas, nes sukaupiau visas jėgas ir ėjau pagaliau nesiblaškydama atsinešti TO DAIKTO. Kiek vėliau pasirodė, kad jo visai nereikėjo… “Tai gal temperatūros turiu?, – šmėsteli mintis. Kita mintis: “Gal reiktų eiti į lovą atsigulti ir pradėti gydytis?” “Na, gerai, bet nežinau gi, nuo ko gydytis.” Pasigalinėjusi mintyse su savo silpnumu, nusprendžiu su juo kovoti darbu virtuvėje. Suploviau indus, išvaliau kriauklę, perdėjau sudžiūvusius aitriuosius pipirus į kitą vietą, nuvaliau darbastalį. Jaučiu, kaip pradėjo degti nosis, akys ašaroti. “Na, va prašom, pramušė vis tik sloga. Matai, jaučiu kūną, pažįstu siunčiamus signalus. Patirtis, žinios, pajautimas kūno.” Pati savo išmintimi susižavėjusi, užsikaičiu arbatos. Nuo minčių, kad tikrai pasigavau virusą, jėgos dar labiau apleido mane. Nosis kaip išprotėjusi kaista. Įtartinai, pradėjo kaisti kaklo oda. Keista? Išgeriu arbatą. Vis tiek kaista nosis, kaklas. Aitrieji pipirai… Žinoma, kad aitrieji pipirai bando mane apgauti ir “susargdinti”! Taigi liečiau aš tuos pipirus, o neplautomis rankomis liečiau save: kaktą, nosį, kaklą ir pan. Kvatojau balsu. Naujos kartos “pipirgripas”, “aitrvirusas” ar dar bala žino kas buvo greitai demaskuoti. Visa laimė, kad “sveikimo” procesas neužtruko. Pilkos mintys sekino, o suvokimas ir juokas žaibišku greičiu išgydė.

Pamąstymui. Kaip dažnai leidžiame sau pilkoms mintims imti viršų? Kaip dažnai mus susargdina mūsų pačių mintys? Ačiū, Dievui, šį kartą mintimis “viliojau” tik peršalimą, o kaip dažnai mintimis arba balsu klykiame “kad tik neSUSIRGČIAU KOKIA BAISIA LIGA”? Kaip dažnai ignoruojame siunčiamus kūno tikrus signalus? Ignoruojame STOP – laikas kažką keisti, išsimiegoti, pailsėti arba kaip tik pakilti nuo sofos ir pajudėti! Kaip dažnai išjungiame pojūčių receptorius valgydami ir ypač pavalgę? Kaip dažnai įsijaučiame į ligų istorijas ir jomis pradedame gyventi, bijoti kažko, ko dabar net nėra ir gal net nebus?..

Tebūnie – aitrieji pipirai sriubai ar troškiniui, o tikros bei švarios mintys gerai sveikatai!