Nekenčiu visų egzistuojančių teiginių apie atleidimą.

Žinau kiekvieną patarlę, kiekvieną patarimą, kiekvieną egzistuojančią nuomonę, nes bandžiau surasti atsakymus literatūroje. Perskaičiau internete visus komentarus, skirtus pykčio paleidimo menui. Išsirašiau Budos citatas ir išmokau jas mintinai – nesuveikė nei viena. Žinau, kad atstumas tarp “sprendimo atleisti” ir tikrojo nusiraminimo jausmo gali būti neįveikiamas. Žinau.

Atleidimas – neįveikiamos džiunglės kiekvienam iš mūsų, besitikiančiam teisingumo. Pati mintis, kad kažkas liks nenubaustas dėl to, ką jis padarė, sukelia skausmą. Mes nenorime likti švariomis rankomis – visai mus tenkintų skriaudikų kraujas. Mes norime teisingumo. Mes norime, kad jie pajustų tą patį, ką jaučiame mes.

Atleidimas atrodo kaip savęs išdavimas. Mes nenorime pasiduoti kovoje už teisingumą. Pyktis kunkuliuoja mumyse ir nuodija mus savo pačių nuodais. Mes tai žinome, bet vis viena nenorime paleisti situacijos. Pyktis tampa mūsų pačių dalimi – kaip širdis, smegenys ar plaučiai. Pažįstamas tas jausmas. Pažįstamas pojūtis, kai pyktis kraujyje pulsuoja į taktą širdies plakimui.

Tik štai ką reikia atsiminti: pyktis – tai instrumentinė emocija. Mes pykstame, nes norime teisingumo. Nes galvojam, kai tai duos naudos. Nes manom, kuo mes piktesni, tuo daugiau galėsim pakeisti. Pyktis nesupranta, kad viskas jau praeitis ir mano, kad kerštas viską pakeis.

Pykti – tai pastoviai draskyti kraujuojančią žaizdą, tikintis, kad neliks rando. Lyg jus sužeidęs žmogus kažkada ateis ir susius žaizdą tokiu neįtikinamu tikslumu, kad iš žaizdos nebeliks nei žymės.

Tiesa apie pyktį tokia: tai tiesiog atsisakymas gydytis. Mums baisu, nes žaizdai užgijus turėsime gyventi su nauja, nepažįstama oda. O mes norime susigražinti senąją. Ir pyktis teigia, kad geriau neleisti žaizdai nustoti kraujuoti.

Kai mumyse viskas verda, atleidimas atrodo neįmanomas. Lyg ir norėtume atleisti, nes protu suvokiame, kad tai būtų protingas pasirinkimas. Norim ramybės, susitaikymo, kuriuos atneša atleidimas. Norim išsilaisvinimo. Norim, kad smegenys nustotų “virti”, bet nieko su savim negalime padaryti.

Todėl, kad pagrindinio dalyko apie atleidimą mums niekas taip ir nepasakė: jis neketina nieko ištaisyti. Tai ne trintukas, kuris ištrins viską, kas su mumis atsitiko. Jis neįvertins skausmo, su kuriuo mes gyvename ir nesuteiks mums susitaikymo akimirksniu. Vidinės ramybės paieška – tai ilgas ir sunkus kelias. Atleidimas – viso labo tai, kas padės mums išvengti “dehidratacijos”.

Atleidimas reiškia vilties į kitokią praeitį atsisakymą. Tai yra supratimas, kad viskas baigėsi, dulkės nusėdo ir tai, kas sugadinta nebegrįš į pradinę būseną. Tai pripažinimas, kad jokie stebuklai nebepadengs nuostolių. Taip, uraganas buvo negailestingas, bet mums vis viena reikia toliau gyventi savo sugriautame mieste. Ir joks pyktis jo neatstatys iš griuvėsių. Tai mes turime padaryti patys. Atleidimas reiškia asmeninės atsakomybės prisiėmimą – ne už griuvėsius, o už jų atstatymą. Tai sprendimas apie savo ramybės sugrąžinimą.

Atleidimas nereiškia, kad mūsų skriaudikų kaltė dingo. Jis nereiškia, kad mes turime su jais draugauti, simpatizuoti jiems. Tiesiog suvokiame, kad jie paliko mumyse pėdsaką ir mums nuo šiol teks su juo gyventi. Mes nustosime laukti mus palaužusio žmogaus, kad jis sugrąžintų viską “kaip buvo”. Mes pradėsime gydytis žaizdas nebijodami pasiliekančių randų. Tai sprendimas su savo randais gyventi toliau.

Atleidimas  – tai nėra neteisingumo triumfas. Kalba eina apie savo teisybės, savo karmos ir likimo sukūrimą. Kalba eina apie tai, kad vėl atsistoti ant kojų su sprendimu nebūti nelaimingu dėl praeities. Atleidimas – tai supratimas, kad mūsų randai neturės įtakos mūsų ateičiai.

Atleidimas nereiškia, kad mes pasiduodam. Jis reiškia, kad mes pasiruošę sukaupti jėgas ir judėti pirmyn.

 

Šaltinis:  thoughtcatalog.com