Vienas iš labiausiai laukiamų ir greičiausiai besikeičiančių metų laikų yra pavasaris. Bene labiausiai jis įkvepia stebėti gamtą ir kiekvienu pasikeitimu džiugiai nuteikia. Gamta savo paveikslą tapo iš lėto. Būna dienų, kad niekas nesikeičia, o vaidenasi, kad ji pasuko ne tuo keliu – atgal į žiemą. Tarsi vėjo blaškomas iš po nutirpusio sniego pasimatęs apdriskęs polietileninis maišelis, kuris neranda vietos ir neapsisprendžia, kur jam būti, prisiglausti. Toks apdriskęs ir supėšytas tai šen, tai ten vėjo blaškomas šoka savo liūdną šokį. Nušvinta saulė ir vėl viskas atrodo kitaip. Daug geriau ir aiškiau. Vėl atslenka pilki ir sunkūs debesys ir nubraukia vienu tamsiu potėpiu jau beatsirandančias spalvas. Tada lietus pasipila ir mirko dar sušąlusią ir neištroškusią žemę, o dulkės nugula ant jos ir virsta plonu apsauginiu sluoksniu, kuris tik saulei nušvitus išdžiūna ir vėl pakyla pašėlusiu greičiu į viršų. Jos irgi šoka savo įkyrų šokį iki kol gimstanti žaluma ir pavasario lietus sutramdys jas galutinai, nes jos tada turės daugiau spalvotų paviršių kur nusėsti. Kiekvienas išsikalęs augaliukas stiebiasi į šviesą kviesdamas prisijungti dar miegančius ir po pernykščia žole ar lapais pasislėpusius augalus. Su kiekvienu temperatūros laipsnio pakilimu jie vis drąsiau ir drąsiau spalvina žaliai jau daug lengviau be įšalo kvėpuojančią žemę.

Medžiais gyvybė pradeda tekėti palengva. Nematoma srovė išjudina sustingusius kamienus ir šakas. Linguoja, ošia, lenkiasi pavasariui. Tik kuo didesnis medis ar tvirtesnis jo charakteris tuo, ilgiau neatskleidžia savo grožio ir plačios lapijos. Įsiklausai ir išgirsti – dar palaukite, dar ne dabar, dar žemė nesušilo ir nedengsiu jos šėšėliu…

Dienos ilgėja ir dovanoja vis daugiau šilumos. Nesnaudžia pirmosios gėlės ir gaudo tą ilgėjančią dieną ir didėjančią šilumą. Stiebiasi į saulę ir tuo pačiu metu viena po kitos pasipila kas pamiškėje užuovėjoj, kas pievoje, o kas žmonių darželiuose bei gėlynuose.

Gamtos paveikslas vis greičiau ir greičiau užsipildo spalvomis. Įsismarkauja viskas vienu metu ir darosi jis gyvas, tekantis ir besikeičiantis. Nuo jo dvelkia aistra ir noras gyventi, išlikti ir rasti savo vietą.

Žiūri į tą paveikslą ir negali atsistebėti. Ir taip metai iš metų. Galvoji, kas šiemet keitėsi jame? Gal nieko? Bet tas paveikslas niekada nebūna vienodas: va, obelis didesnė užaugo, kriaušės šakos nulinkusios labiau, kaip gaila, eglės nebeliko, tas krūmas išsikerojo, kaštonas atsigavo, upelyje ar ežere vanduo pakilęs kiek daugiau nei pernai… Džiaugies kiekvienu gamtos pokyčiu ir potėpiu. Net pats nusimeti tamsias spalvas nuo savęs ir pavasario užkrėstas nerši po spintą joje ieškodamas spalvų. Toks nenumaldomas noras apima atsinaujinti savo išorę, nusikirpti plaukus, tarsi juose būtų užsilikęs žiemos kodas ir nori jį nauja šukuosena ar plaukų spalva pašalinti. Tada kaip Maugliui norisi bėgti nežinoma kryptimi, plačiai atverti krūtinę pavasario vėjui, kad jis atgaivintų ir išpūstų susikaupusias nuoskaudas, saulė sušildytų širdį meilei, o lietus atgaivintų sielą. Sustoji ir supranti, gamta gyva, aš gyvas ir kaip gera joje paskęsti, prisiglausti. Būtent joje apima ramybė ir dingsta noras skubėti. Neskubėk, žmogau, pasigrožėk gamta ir jau įsismarkavusiu pavasariu, įsiklausyk, ką nori pasakyti tavo širdis ir ko šaukiasi tavo siela.