Kas tai yra akimirka? Kiek ji gali trukti? Ką ji mums reiškia? Ką norime ir leidžiame sau užfiksuoti? Ar dažnai gailimės, kad neišnaudojome duoto šanso? Galėčiau dar klausinėti ir klausinėti jūsų apie akimirkas. Nekalbėsiu apie skaudžias netektis, praradimus. Noriu priminti apie kasdienybės akimirkas, apie pokyčius gamtoje, apie buvimą tam tikru momentu tam tikroje vietoje ir matymą būtent tą minutę, kas aplinkui vyksta. O vyksta visko labai daug.
Turbūt visi esate stebėję saulėlydį. Tikrai daug kartų. Kiekvieną iš tų kartų jūs jo nematėte tokio pat: tai debesų pilna ir saulė kartkartėmis neria į juos bei vėl iškiša „nosį“, tai tobulas saulėlydis, tarsi iš paveikslėlio su didelės ir apvalios formos saule horizonte. O esate kada užsipliurpę ar kitaip pražiopsoję tą akimirką, kai saulė neria už horizonto? Atrodė, ji dar taip aukštai ir kažkuriuo momentu lyg pagreitintame filme pasislėpė, palikdama gęstančios šviesos šleifą – žaras. Žinoma, nieko tokio, kad pražiopsojote patį atsakingiausią momentą – juk dar rytoj ir poryt galėsite stebėti saulėlydį. Tačiau lyg tyčia sekantį vakarą būna debesuota, o dar kitą vakarą jūs grįžote iš darbo labai pavargę ir neturite jėgų dar kažką stebėti. Sulig kiekviena diena keičiasi saulėlydžio laikas, spalvos, aplinka…
O esate kada pamatę iš labai arti gražų paukštį, drugelį, voverę ir pan.? Kol išsitraukėte telefoną ar fotoaparatą, kad užfiksuoti šį stebuklą, jie paėmė ir nuskrido. Tarsi laukė kol išsitrauksite savo amuniciją ir šaipydamiesi iš jūsų parodė tik uodegas. Galite nesivarginti save keiksnodami, kad esate praradę miklumą. Tiesiog tokia nenuspėjama yra akimirka ir jūs nė kuo dėti. Svarbu spėjote tai pamatyti ir akimirką pasigrožėti.
Lygiai tas pats akimirkos pojūtis yra gyvo garso koncertuose. Ten būnant reiktų klausytis ir mėgautis tomis akimirkomis, nes jos nepakartojamos. Jos mus praturtina. Jos mums suteikia džiaugsmo. Reikia tai išjausti. Na taip, nugali noras dalintis su draugais, bet tada neįvertini, ką tuo metu pražiopsai… Paskui iškyla klausimas, o kur man tuos įrašus ar nuotraukas dėti? Atėjo, praėjo, kitas…
Žydinčios slyvos, vyšnios, obelys, kriaušės…vieną dieną medžiai apsipylę žiedais, kitą dieną jau „sninga“ žiedlapiais, kurie nukloja žemę baltu trapiu patalu. Akimirka… Laiko tėkmė, kuri primena mums, kad kas buvo vakar, to nebebus rytoj. Yra tik ši akimirka…
Jeigu akimirkos būtų vertos milijono, tai mes būtume milijonieriai. Deja, jos vertos kur kas daugiau. Tai mūsų nuostabūs gyvenimai!